Visą informaciją apie nevaisingumo psichologinius ypatumus rinkau labai ilgai, kruopščiai ir atsargiai. Pati patyriau nevaisingumą, suprantu šią temą „iš vidaus”. Keletą metų dirbu su nevaisingumo tema, vedu savipagalbos grupes. Girdžiu ir matau žmonių, esančių nevaisingumo temoje, ašaras, skausmą, nerimą ir visą vandenyną įvairių išgyvenimų.
Nagrinėjau mokslinę užsienio literatūrą: straipsnius, knygas. Ir toliau tęsiu šį darbą. Domėjausi nevaisingų žmonių išgyvenimais, jausmais ir mintimis, aprašytais įvairiuose užsienio internetiniuose forumuose, populiariojoje psichologijoje. Tad čia rasite jau manimi apibendrintą informaciją. Dalis jos yra paimta iš mano knygos apie nevaisingumą. Daugiau apie ją galite rasti čia.
Psichologinėje erdvėje į nevaisingumą, kaip minėjau, priimta žiūrėti kaip į netektį su visomis netekčiai būdingomis fazėmis: 1) šokas ir neigimas; 2) pyktis; 3) derybos; 4) depresija ir liūdesys; 5) priėmimas ir susitaikymas. Perėjimas nuo vieno etapo prie kito, o kartais ir grįžimas atgal, dažniausiai neturi ryškios ribos. „Vaikščiojimas“ tarp fazių gali būti gana chaotiškas ir kartais neprognozuojamas. Taip liūdesį gali pakeisti pyktis, po to žmogus vėl gali grįžti į neigimą ir t. t. Šių fazių ar etapų išraiška, t. y. tai, kaip žmonės šiuos laikotarpius patiria, irgi gali būti labai skirtinga. Trumpai šias stadijas aprašysiu.
1. Šokas ir neigimas. Nevaisingumo diagnozė sukrečia, sukelia šoką. Tą akimirką atrodo, kad gyvenimas baigėsi. Jaučiamas šokas nesiskiria nuo tų būsenų, kurias patiria žmonės, sužinoję apie kokią nors tragediją. Tuo metu tiesiog slysta žemė iš po kojų, realybė šiek tiek išsikreipia, atrodo, kad kažko nesupranti, kad kažko negirdi, kad kažkur klaida, kad tai vyksta ne su tavimi, ne apie tave. Jautiesi lyg po gaubtu. Tyrimų ir apklausų metu paaiškėjo, kad gana dažnai poros sunkai galėjo prisiminti ir aprašyti šią savo pirminę patirtį. Natūralu. Šokas nedraugauja su atmintimi. Gal ir gerai…
Šokui sumažėjus pora paprastai kreipiasi į kitą gydytoją, kitą kliniką, dar kitus specialistus. Pirminis neigimas pasireiškia tuo, kad bandoma įrodyti, jog įvyko klaida. Šiuo laikotarpiu gali vyrauti kovos dvasia. Kova su neteisybe. Būna jėgų antplūdis, kai dėl diagnozės paneigimo važiuojama net į kitą šalį, kurioje „geresni specialistai“ suteiks vilties, pasakys, kad viskas gerai. Tai labai jautrus periodas, kartais net labai nekritiškas, nes tikima viskuo, visais, kas gali duoti bent menkiausios vilties.
Kai diagnozė pasitvirtina, nemaža dalis porų atsitraukia, t. y. nepuola iškart gydytis. Ateina kita neigimo forma – ignoravimas. Užsimiršti. Lyg nieko nebuvo, lyg tai ne apie mus, lyg čia klaida. Gyvename toliau. Tiesiog gyvename toliau. Toks elgesys sąlygotas įvairių dalykų: streso, baimių, nežinios, ambivalencijos dėl gydymo, finansų (gydymas juk nėra pigus). Pastebėta, kad šiuo laikotarpiu gali net atsirasti toks sabotažiškas elgesys, kai per ovuliacijos dienas vengiama lytinių santykių. Nesąmoningai, aišku. Tai toks netiesioginis būdas apsaugoti save nuo psichologinio skausmo, liūdesio bei nusivylimo, kai ateina menstruacijų dienos. Šiuo laikotarpiu pora gali intensyviai pasinerti į savo karjeros kūrimą, namo statybas ir visokią panašią veiklą, už kurios galima pasislėpti ir turėti „oficialią“ priežastį atidėti nėštumą. „Dabar netinkamas laikas.“ Ir tai visai nereiškia, kad pora nepagalvoja apie vaikus, kad porai neskauda pamačius dar vieną nėščią draugų porą, ar kad nenusimenama atėjus menstruacijoms. Mintis, kad dabar ne laikas, kaip apsauginis psichologinis skydas saugo nuo skausmo ir leidžia nemąstyti apie problemą. Iki tam tikro laiko… Tokia neigimo būsena, laikotarpis gali tęstis labai įvairiai: nuo kelių mėnesių iki kelių metų.
2. Pyktis. Nevaisingumo paskatintas pyktis yra vienas ryškiausių jausmų. Jį sukelia neteisingumo jausmas, nuoskauda, kad pastoti nepavyksta būtent jūsų porai. Pyktis patiriant nevaisingumą labai banguoja. Šiek tiek pamirštas ir išstumtas, jis mažėja, aprimsta, o kartais grįžta ir užlieja lyg cunamio banga ir skausmingai neša kelias dienas ar ištisas savaites. Nepaisant to, kad pyktis yra nemalonus jausmas, jis būtinas. Dėl pykčio dalis kontrolės grįžta į mūsų gyvenimą, o kartu su ja ir gyvenimo pamatas. Kaip bebūtų keista, bet pykis padeda psichologiškai gyti. Kuo daugiau pykstame, tuo daugiau apsivalome nuo savo jausmų, tuo mums tampa lengviau. Todėl ši stadija yra labai svarbi ir net būtina.
3. Derybos. Derybų pradinė stadija nukreipta į praeitį („Jeigu tik būčiau anksčiau nuėjusi (-ęs) pas gydytoją pasitikrinti, gal dabar jau būtų viskas kitaip“ ir pan.). Lyg mintyse bandytume ką nors pakeisti, grąžinti laiką, padaryti kažką, kad šiandien situacija būtų kitokia. Būna taip, kad žmonės šioje praeities stadijoje užstringa ir kartais jiems reikia padėti iš jos išeiti. Vėliau žmogaus dėmesys pereina į dabartį. Ateina mintis: „O.K., negalime pastoti. Kur visgi priežastis?“ Pradedamos priežasties paieškos, kartais jos būna labai intensyvios ir užsispyrusios. Šioje stadijoje yra daug energijos, kuri priverčia ieškoti, eiti, ginčytis, daryti. Pyktis ir derybos gali keisti vienas kitą daug daug kartų. Pavyzdžiui, iškeli sąlygą, kad nustosi gerti kavą, nes kažkur perskaitei, kad ji daro neigiamą įtaką vaisingumui, nebegeri keletą mėnesių. Po to matai, kad rezultato kaip nebuvo, taip nėra, ir vėl kyla pyktis. Po kažkurio laiko vėl eini į derybas, pradedi vartoti dar vieną eilinį papildą ar vitaminą, nes kažkur perskaitei, kad būtent šis elementas padeda vaisingumui. Nepadeda. Ir vėl pyktis. Tokiame užburtame rate galima suktis labai ilgai.
4. Depresija ir liūdesys – tai tokia būsena, kai nustoji tikėti, nustoji norėti, nustoji siekti, nustoji daryti. Ateina didžiulis nuovargis, apatija. Širdį apgaubia liūdesys. Jis lyg labai sunki šalta antklodė nusileidžia ant pečių, kūnas tampa sunkus, kvėpavimas tampa sunkus, mintys tampa sunkios. Tokios būsenos žmogus pameta prasmę. Prasmę, kuri padėdavo eiti į priekį, kuri stumdavo siekti tikslo, kuri suteikdavo vilties. Pagal intensyvumą tai ramesnė būsena nei pykčio ir derybų stadijos. Depresijos metu moterys linkusios pristabdyti gydymą, mažiau vartoti vaistų, vitaminų ar papildų. Šiuo laikotarpiu bandoma vėl šiek tiek užsimiršti, nusisukti nuo nevaisingumo temos ir pagyventi „paprastai“, lyg niekur nieko. Tai nėra ignoravimas, tai labiau siekis pailsėti.
Pasaulyje atlikti mokslinai tyrimai rodo, kad apie 17 % nevaisingų moterų serga klinikine depresija ir apie 25 % turi nerimo sutrikimų. Kalbant apie šią stadiją, daugiau žinoma apie moterų patiriamus jausmus, nors tikiu, kad vyrai šiuo atveju skiriasi tik tuo, jog mažiau apie tai kalba. Atrodo, pateikti skaičiai nėra milžiniški, tačiau svarbu pastebėti, kad čia kalbama apie susirgimą, kurį jau galima diagnozuoti.
Kai kurie autoriai dar išskiria vadinamąją epizodinę depresiją, kuri siejama su tam tikromis gydymo fazėmis, pavyzdžiui, kai nepasiseka pagalbinis apvaisinimas. Ji taip pat gali prasidėti nuo kokios nors konkrečios situacijos ar įvykio, pavyzdžiui, moteriai sužinojus, kad pastojo draugė.
Ši stadija gana dažnai gali vėl pereiti į derybų bei pykčio stadijas. Po to žmogus gali vėl nukeliauti atgal į gilų liūdesį. Būtent šiose stadijose (pyktis, derybos, depresija ir liūdesys) nevaisingi žmonės, poros praleidžia daugiausia laiko. Tačiau šis keliavimas nėra vaikščiojimas tais pačiais ratais. Metams einant, liūdesys keičiasi, transformuojasi, jis pradeda apimti gilesnius žmogaus egzistencinius klausimus. Liūdesio šviesoje nukeliaujama iki minčių: „Aš niekada nebūsiu mama (tėtis)“, „Kaip gyventi, jei niekada neturėsiu vaikų?“, „Kokia mano gyvenimo prasmė, jei neturėsiu vaikų?“. Šie pamąstymai nėra blogi. Atvirkščiai, kad ir kokie gąsdinantys būtų, jie labai naudingi. Tai gydančios mintys. Tai gijimo kelias per skausmą ir ašaras link susitaikymo, link priėmimo.
5. Susitaikymas ir priėmimas. Susitaikymas labai svarbus nevaisingumo kelio etapas. Jis nėra apie pabaigą, jis nėra apie pralaimėjimą. Jis yra apie priėmimą to, kas su manimi įvyko, priėmimą savęs su šia patirtimi, priėmimą savo tolimesnio gyvenimo. Tai tikrai svarbu. Ši stadija yra labai ilga ir sudėtinga. Kiekvienas ją praeina savaip, individualiai, kartais su terapijos pagalba.
Jausmai – kasdieniai mūsų palydovai. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka nuspalvinta jausmu ar jausmais, net jei jie ramūs, blankūs ar neutralūs. Jausmai yra įvairūs: malonūs ir nemalonūs, lengvi ir nelengvi, stiprūs ir nestiprūs. Vienų jausmų patirti natūraliai nesinori, kitų mes laukiame, siekiame, ieškome. Nevaisingumo kelyje yra daug skirtingų jausmų. Labai trumpai papasakosiu apie dažniausiai jaučiamus jausmus būtent nevaisingumo fone.
Gėda. Dažniausiai minimas jausmas esant nevaisingumui. Beveik visos poros gėdijasi savo nevaisingumo. Beveik visada gėda susijusi su žema saviverte. Ji atspindi žmogaus požiūrį į save: „Dėl diagnozės esu netinkamas.“ Ji pagimdo norą izoliuotis, atsitraukti nuo tų kitų, kad nereikėtų savęs su jais lyginti, kad kuo mažiau būtų situacijų, kuriose esi kitoks, kad kuo mažiau skaudėtų.
Kaltė. Dažniausia kaltės forma, kurią patiria nevaisingi žmonės – kaltė savo partneriui. „Negaliu duoti jam (ar jai) vaiko.“ Nuo tokios kaltės, jei ji nėra sąmoningai valdoma, gali sugriūti santykiai. Dar noriu paminėti kaltę kitoms mamoms. Šiuo atveju sunkiausia yra tai, kad „kitos mamos“ tai – sesės, pusseserės, artimos draugės, brolių žmonos. Tokia savotiška kaltė. Ji gimsta, kai pradedi suprasti, jog vengi bendrauti su nėščia drauge, nenori lankyti ką tik gimusio sūnėno ar bijai pasižiūrėti ar net paimti ant rankų kūdikį dukterėčią.
Baimė. Nevaisingumą patiriantys žmonės išgyvena įvairias baimes. Kai kurios iš jų yra bendros, būdingos visiems, kitos – specifinės, atspindinčios nevaisingumą. „Kas bus su mano gyvenimu, jei niekada nepastosiu?“ Ši baimė yra universali ir vyrams, ir moterims. Už šios baimės slypi didžiulis žmogaus nuostatų pasaulis. „Kas bus su mūsų poros santykiais, jei neturėsime vaikų?“ Ši baimė yra apie tai, kad jeigu pora nesusilauks vaikų, jų santykiai to neatlaikys ir iširs. Nevaisingumas yra tikras poros santykių išbandymas, kuris paveikia abu partnerius. Savaime suprantama, kad po tam tikro laiko mano minėtas klausimas porai tampa labai opus ir svarbus. Dar viena baimė, apie kurią dažnai kalba nevaisingos moterys, kurioms virš 30 metų, yra apie biologinio laikrodžio tiksėjimą ir kad jo niekaip negalima sustabdyti. Mūsų kūnas turi savo ribas. Tai faktas, kurio nepakeisi ir su kuriuo reikia gebėti būti. Baimė nesuspėti pagimdyti, kol kūnas pajėgus, priverčia moterį skubėti ir kartais tas skubėjimas būna aklas.
Izoliacija. Nevaisingumo paliestos poros labai dažnai gyvena tam tikroje izoliacijoje nuo kitų. „Kiti“ – tie, kurie su vaikais, tie, kurie be vaikų, bet jų ir nenori. Neretai nevaisingumą patiriantys žmonės įsitikinę, kad tie kiti mūsų nesupranta ir niekada, matyt, nesupras, jie gyvena kitokį gyvenimą, turi kitokių rūpesčių. Nustojama bendrauti su draugais ar giminaičiais, kurie turi vaikų, socialinė izoliacija didėja ir kartu didėja poros vienatvės jausmas.
Pyktis – įvairiaspalvis, įvairiagylis jausmas. Šiame kelyje jis būna labai įvairus: nuo vos viduje jaučiamo nemalonaus virpesio iki begalinio, viską apimančio įtūžio, kai norisi rėkti iš visų jėgų. Nevaisingumo pyktis dažnai kyla iš neteisingumo jausmo, jis nukreiptas į tuos, kurie nesupranta, kuriems lengvai sekėsi pastoti, kurie skundžiasi, jog dėl nėštumo negali išgerti vyno. Tokio pykčio priežastys yra išorėje, tai pyktis ant kitų: Dievo, likimo, gydytojų, vyro ar žmonos, tėvų, draugų, visuomenės. Tačiau būna dar viena pykčio kryptis – pyktis nukreiptas į save.
Neteisybė. „Kodėl mums? Kodėl mes?” Šis jausmas siejamas ir su bandymu atrasti priežastį ir su pykčiu ir su nuoskauda. Šis jausmas būna labai ryškus, ypač tuomet, kai nevaisingi žmonės išgirsta apie paliktus vaikus, apie vaikus, kuriuos atėmė iš tėvų dėl nepriežiūros. Neteisybė pradeda liepsnoti, kai pastoti bandantis žmogus išgirsta apie abortus.
Neapibrėžtumas. Šis jausmas yra apie tai, kas mūsų gyvenime kas nėra aišku, kas neturi ribų, kas nuo mūsų nepriklauso, ko mes negalime sukontroliuoti. Žmonės labai sunkiai priima faktą, kad dalies savo gyvenimo jie nekontroliuoja ir tikrai negali to daryti. Žmogus nežino, ar pasiseks gydymas, nežino, ar pastos, nežino, ar pagimdys, nežino, ar turės vaikų. Neapibrėžtumas į gyvenimą įneša daug chaoso ir įtampos. Išmokti gyventi su juo – didelis menas.
Kiti jausmai, kurie būna dažni nevaisingumo palydovai – tai neviltis, bejėgiškumas, vienatvė ir t. t.
Aprašydama čia jausmus, neturiu tikslo smulkiai apie juos pasakoti, nes kiekvienas jausmas – tai didžiulė visata su savo niuansais, šaknimis, priežastimis. Jausmų patyrimas – kiekvieno žmogaus individualus kelias. Todėl norėjau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad nevaisingume jausmų yra labai daug, jie nėra lengvi ir malonūs. Todėl labai svarbu išmokti pamatyti savo būseną, jausmus, išmokti juos įvardinti ir padėti sau su jais išbūti. Šiame kelyje jums tikrai gali padėti psichologas ir/ar psichoterapeutas.
Nevaisingumas labai stipriai paveikia žmogaus santykį į save. Kai ilgai nepavyksta pastoti, į „paviršių išplaukia” visa puokštė santykio į save niuansų. Paminėsi tik kelis pagrindinius.
Gana dažnai man tenka susidurti su tuo, kad nevaisingumą patiriantys žmonės į save reaguoja ir su savimi elgiasi kaip su daiktu ar net prietaisu. Aš – neveiksnus, sulaužytas prietaisas. Toks požiūris gali vesti į aklą fanatizmą: tiek medicinine, tiek dvasine prasme. Jei aš – prietaisas, aš desperatiškai ieškau „meistro“, kuris mane pataisytų. Neklausau savęs, savo kūno, savo jausmų, savo poreikių ir norų. Savęs sudaiktinimas – dažnas reiškinys, ypač tuomet, kai žmonės susiduria su sveikatos problemomis. Iš dalies tą galima suprasti, nes žmogaus kūnas tampa medicininių apžiūrų objektu. Kažkaip įvyksta, kad kūnas atskiriamas nuo galvos ir sielos. Kūnas tampa daiktu, kurį reikia pataisyti, kurį reikia apvaisinti. Akivaizdu, kad tai yra labai žalingas požiūris ir santykis į save.
Nevisavertiškumas. Žmonės, patiriantys nevaisingumą, neretai save suvokia ligoniais, nesveikais, net kartais neįgaliais. Tam yra natūralus paaiškinimas: kai reproduktyvusis organas, kad ir be aiškios priežasties, neveikia apvaisinant, žmogus pradeda jaustis nevisavertis. Tokiu būdu žmogaus vertė priliginama prie vaiko (-ų) turėjimo.
Nevaisingumas paliečia ir dar vieną svarbią žmogaus santykio į save ar savęs vaizdo temą – moteriškumą/vyriškumą. Žmonės, esantys nevaisingumo kelyje, gana dažnai susimąsto apie tai, ar jie, neturintys ir negalintys turėti vaikų, dėl to yra moteriški/vyriški. Dažniausiai atsakymas būna į neigiamą pusę. Čia svarbu paminėti, kad mūsų visuomenėje sąvokos „moteriškumas” ir „motiniškumas” neretai yra tapatinamos, kas, natūraliai, atneša nemažai žalos.
Pagarbos sau neturėjimas. Pagarba sau – svarbus sveikos asmenybės pagrindas. Kai jos nėra, žmogaus gyvenime atsiranda begalybė problemų. Dėl nevaisingumo žmogaus pagarba sau neretai susivyruoja. Čia įtakos turi ir savo vertės jausmo suryšimas su vaisingumu.
Poros santykiai – sudėtingas, daugiasluoksnis mechanizmas. Būnant santykyje su kitu žmogumi reikia gebėti išlaikyti labai artimą ryšį ir kartu nepamesti savęs, nepaskęsti kitame žmoguje. Reikia gebėti apginti savo poreikius, norus, pasaulėžiūrą, o kartu būti ir tolerantiškam, diplomatiškam, jautriam kito žmogaus poreikiams, norams ir pasaulio matymui. Nevaisingiems partneriams santykiuose tenka susidurti ne tik su porų bendro gyvenimo įprastais klausimais, bet ir su specifinėmis temomis, kurios būdingos nevaisingumui. Šioje temoje yra labai daug įvairių niuansų, potemių. Paminėsiu kelias.
Įtampa. Nevaisingumas poros santykiams atneša labai daug įtampos. Išgyvenami jausmai veikia ne tik partnerius atskirai bet ir jų tarpusavio erdvę. Poroje neišsakyti lūkesčiai, nuovargis, bejėgiškumas, konkurencijos jausmas (kam sunkiau, kam labiau skauda ir pan.) – visą tai sukelia labai daug nepasitenkinimo bei įtampos. Vyras ir moteris dažnai gana skirtingai išgyvena jų poros nevaisingumą, ir dėl tų skirtumų gimsta nemažai nesusipratimo ir konfliktų.
Poros lytinis gyvenimas – svarbus, jautrus ir kartais opus vyro ir moters santykių klausimas esant nevaisingumui. Šeimyninės problemos poroje neretai kyla dėl poros nepasitenkinimo seksualiniu gyvenimu. Lytinių santykių dažnumą reguliuoja gydytojai, vaistai, lentelės, tinkamos dienos, skaičiuojamos pagal moters fiziologiją ir menstruacijų dienas.
Lūkesčiai. Dažnai moteris tikisi, kad jos vyras bus labiau jautresnis, supratingesnis, labiau numatantis, užjaučiantis ar daugiau kalbantis partneris. Į jį sudedamos viltys, kad jis tinkamai sureaguos, kai ji verkia, kai yra nusivylusi, kai jai skauda, kad jis nustos ne vietoje pokštauti ir daugiau nebekartos frazės „viskas bus gerai”. Vyras neretai tikisi, kad jo moteris nustos isterikuoti, pažiūrės į gyvenimą pozityviau, kad ji, galų gale aiškiai pasakys ko iš jo nori. Lūkesčių tarp partnerių yra labai daug ir čia viskas gerai. Bėda atsiranda tuomet, kai tie lūkesčiai nėra išsakomi, o paliekami ant lentynos su pavadinimu „juk tai savaime suprantama”.
Tabu temos. Neretai porose atsiranda ir tabu temos. Bijoma aptarti finansus („Kiek dar IVF procedūrų mes galėsime apmokėti?”). Bijoma pasidalinti savo jausmais („Man neramu eiti pas gydytoją, kad vėl išgirsiu kažką blogo”). Bijoma nuliūdinti vienas kitą ir tokiu būdu tikri jausmai yra slepiami nuo partnerio („O kas nuo to pasikeis, jei ji sužinos, kad ir man yra baisu?”). Bijoma kalbėti apie tai, o kaip kiekvienas iš partnerių mato bendrą gyvenimą jei nebus šeimoje vaikų. Tabu temos sukelia ir įtampą poroje ir tam tikrą distanciją tarp partnerių.
Poreikiai. Natūralu, kad partneriai šeimoje gali turėti skirtingus poreikius. Nevaisingų porų apklausos, atliktos įvairiuose pasaulio šalyse, rodo, kad moterys labiau nei vyrai savo gyvenimo prasmę sieja su vaikų turėjimu. Todėl moterys labiau linkusios ilgiau ir su didesniu užsispyrimu ieškoti pagalbos ir spręsti nevaisingumo klausimus. Moterys yra labiau emocionalios nei vyrai, joms reikia daugiau kalbėti apie savo jausmus, baimes, abejones ir pan. Vyrų poreikis kalbėtis yra mažesnis.
Streso įveikos mechanizmai. Partneriai gali turėti gana skirtingus streso įveikos mechanizmus. Vieniems reikia tyloje pabūti, kitiems išsikalbėti. Vieniems nuo jausmų norisi į gamtą pabėgti, kitiems – miesto šurmuly paskęsti. Vieni daugiau sportuoja, kiti daugiau vartoja alkoholio ar saldumynų. Poroje esantys skirtingi būdai būti ir įveikti savo stresą gali būti nesusipratimų ir konfliktų šaltiniais.
Mokslinėje literatūroje persileidimas priskiriamas prie vienos iš nevaisingumo rūšių. Tad kalbant apie persileidimus, tinka viskas, kas yra pasakyta apie nevaisingumą bendrai. Atskirai noriu pažymėti dar kelis dalykus.
Persileidimas – netektis. Persileidimas po ilgo nepastojimo – netektis netektyje. Persileidime susiduriama su mirtimi. Mirė maža gyvybė, kuri vos pradėjo alsuoti gyvenimu, mirė tėvų džiaugsmas, viltis, laimė. Tačiau ši netektis yra lyg nematoma, ypač jei nėštumas dar buvo neilgas ir išorinių jo požymių nesimatė. Pora patenka į labai keistą situaciją: jie jaučia praradimą, jie gedi, jiems skauda, bet aplinka gali apie tai net nežinoti, neužjausti, nepadėti. Patyrus persileidimą apima daugybės jausmų sumaištis, tačiau neretai jie atstumiami, nes suvokiami kaip netinkami situacijai.
Pastebėjau, kad po persileidimų atsiranda skubėjimas. Pora lyg nori kažką pasivyti, skuba pastoti, lyg sėkmė, pagauta kartą, tuoj išslys iš rankų. „Juk mums pavyko, reiškia, tuoj pavyks ir vėl.“ Tai labai suprantama. Šalia tokio skubėjimo eina ir viltis, įvilkta į mintį: „Vadinasi, mes galime.“ Ir viltis, kaip dažniausiai būna, pakrauna, duoda jėgų, tačiau jei nepavyksta, jos šukės skausmingai gelia širdį.
Lietuvoje veikia paramos grupės persileidimą patyrusiems žmonėms. Labai rekomenduoju į jas kreiptis. Grupės patirtis, palaikymas, bendrumo jausmas kažkaip sustiprina. Taip pat labai rekomenduoju ir psichologinę (psichoterapinę) pagalbą.
Kaip ir bet kokioje kitoje ligoje ar problemoje, labai svarbu, kad žmogus, einantis nevaisingumo keliu, žinotų būdus, kurie gali jam tą kelią palengvinti.
Nevaisingumas apima visas žmogaus gyvenimo sferas: santykius su savimi, su partneriu, su aplinkiniais, su pasauliu, paveikia darbingumą, gyvenimo motyvaciją. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug įvairių gerų metodų, kurie gali padėti jaustis geriau, nepaisant to, kad pagrindinė problema ar liga nėra išspręsta. Visi mes žinome, kad kai emociškai ir kūniškai jautiesi geriau, atlaikyti sunkumus yra paprasčiau.
Labai svarbu, kad žmogus žinotų, kokie dalykai jam padeda atsipalaiduoti, pailsėti, kokie dalykai paįvairina jo kasdienybę, sukelia norą ir motyvaciją gyventi. Paminėsiu kelis pačius populiariausius.
Sportas. Jis yra svarbus visur ir visada, o nevaisingumo tema nėra išimtis. Sportuodami žmonės ne tik stiprina savo kūną, bet ir gauna endorfinų (laimės hormonų) dozę. Sportas taip pat padeda mažinti kortizolio (streso hormono) kiekį organizme. Širdies ir kraujagyslių sistemos tvirtumas, raumenų tonusas, kūno svorio sureguliavimas ir dar aibė kitų gėrybių neša sportas į žmogaus gyvenimą.
Joga. Jai tinka viskas, kas aprašyta sporte. Kartu, joga padeda emocijų reguliavime. Padeda labai subjektyviai pajausti laiko sulėtėjimą, padeda pajausti savo kūną, kvėpavimą ir pan.
Meditacijos. Jos padeda „apraminti mintis”, padeda grįžti į save. Meditacijoje žmogus gali ne tik pailsėti, po jos protas lyg šviesesnis, kai kurie sprendimai tam akivaizdūs, paprasti. Mūsų greitame pasaulyje, meditacijos – puikus būdas sustoti ir nepamesti savęs.
Mėgstami užsiėmimai (hobis). Jie padeda jausti gyvenimo skonį, įneša įvairovę į kasdienybę, padeda trumpam „pabėgti nuo realybės”, atitrūkti. Skaitymas, muzikavimas, pasivaikščiojimas, mezgimas, maisto gaminimas, gėlių sodinimas, sportas, žvejyba ir milijonai kitų užsiėmimų. Man tenka girdėti, kad žmonės skundžiasi, kad šiais laikais visi hobiai yra brangūs. Aš su tuo nesutiksiu. Net neturint daug pinigų, galima surasti veiklą, kuri tau patiks ir per kurią pailsėsi, atsigausi, pasisemsi energijos. Ką kartais matau, kad žmogus gali tingėti ieškoti užsiėmimo.
Ir aišku, šalia viso to, pagalba sau gana dažnai susiveda į kreipimąsi pas psichologą ar psichoterapeutą. Psichologinė pagalba gali būti naudinga tuo, kad kartu su specialistu žmogus ieško savo būdo būti su situacija, kurioje yra, su liga, kurios nepasirinko, bet kuri stipriai veikia jo psichinę sveikatą ir gyvenimo gerovę. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti žmogui susivokti savo jausmuose, savo santykyje su savimi ir pasauliu, padeda geriau suprasti kokius lūkesčius žmogus kelia sau, partneriui, pasauliui. Šis specialistas yra tas žmogus, kuris įdėmiai klausys, girdės, palaikys. Aš labai tikiu psichologinės pagalbos ir psichoterapijos galia. Šios pagalbos naudingumą matau savo profesiniame gyvenime.
Registruokitės į konsultaciją:
Tel.: +370 612 094 66
El. Paštas: vinkovskiene@gmail.com
Psichologinės konsultacijos telefonu bei laiškais neteikiamos.