1. Autorės žodis.
2. Gyvenimas iki diagnozės dienos.
3. Nevaisingumo krizė.
4. Apie krizę ir netektį.
5. Netekties krizės etapai.
6. Apie jausmus.
7. Savęs atvaizdas nevaisingumo veidrodyje.
8. Poros santykiai nevaisingumo fone.
9. Vyrai ir moterys: skirtinga lyčių patirtis.
10. Kodėl noriu vaiko?
11. Streso įtaka vaisingumui.
12. Pagalbinio apvaisinimo emociniai sūkuriai.
13. Skaudi persileidimų patirtis.
14. Antrinis nevaisingumas.
15. Pora ir socialinė aplinka.
16. „Viskas bus gerai“.
17. Susitaikymas.
18. Kaip sau padėti?
19. Psichologinė pagalba: gydomasis kalbėjimas.
20. Išdrįsti džiaugtis.
21. Pabaigai.

Autorės žodis
Nesirinkau nevaisingumo. Jis į mano gyvenimą atėjo neprašytas ir visai nelauktai. Psichologė esu jau penkiolika metų, tačiau nevaisingumo psichologija susidomėjau visai neseniai. Šis susidomėjimas kilo ne iš smalsumo, o iš asmeninės kančios ir skausmo. Su nevaisingumu gyvenu dešimt metų. Kaip ir dauguma žmonių su šia diagnoze, aš ilgai klajojau kančios, sielvarto, liūdesio bei neapykantos keliais. Ieškojau priežasčių, ieškojau atsakymų į klausimus, kurie niekada nebus atsakyti. Gana ilgai gyvenau apakinta pykčio ir juntamos neteisybės. Laikui bėgant mano vidinės audros mažėjo, o kartu didėjo sąmoningumas, kuris padėjo priimti karčią nevaisingumo patirtį. Atradau savo gyvenime vietą nevaisingumui ir jis nustojo mane kankinti, valdyti. Pajutau palengvėjimą. Jis atėjo suvokus, kad, nepaisant diagnozės, galiu būti laiminga, galiu kurti visaverčius santykius, galiu jaustis dėkinga. Panorau nevaisingumo patirtį įprasminti ir tai geriausiai galiu daryti per savo profesiją.

Prieš ketverius metus nusprendžiau du savo kelius – psichologiją ir nevaisingumą – sujungti. Pradėjau skaityti daugiau profesionalios literatūros nevaisingumo psichologijos tema, pradėjau domėtis įvairiose pasaulio šalyse atliktais moksliniais psichosocialiniais tyrimais. Jau porą metų teikiu psichologines konsultacijas poroms, žmonėms, kuriems sunku pastoti, taip pat vedu grupinius paramos užsiėmimus žmonėms, susiduriantiems su šia problema. Jaučiu, kad įsisąmoninau savo asmeninę patirtį, jaučiuosi surinkusi pakankamai profesionalių žinių šia tema. Turiu vilčių, kad mano mintys bus naudingos ir jums. Išmokau būti su savo nevaisingumu, tad noriu padėti visiems, kam tai aktualu. Ši knyga nėra vadovėlis. Ji yra apie mano pačios bei kitų žmonių, kurie irgi nesusilaukia biologinio vaikelio, patyrimą. Praradimai, atradimai, kančios ir viltys. Tai, kas taip stipriai paliečia kiekvieną, tiesiogiai susidūrusį su nevaisingumu.
Knyga taip pat skirta tiems, kurie savo gyvenime turi artimų žmonių, patiriančių nevaisingumą. Galiausiai tikiu, kad ši knyga bus naudinga ir specialistams (gydytojams, slaugytojams, psichologams ir pan.), kurie dirba su šia jautria problema.

Anna

Nevaisingumo krizė

Apie krizę ir netektį

Nevaisingumas – labai sudėtingas, daugiasluoksnis, ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis procesas. Procesas, turintis įvairių etapų, laikotarpių, kuriuos nuspalvina visa gama jausmų. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, nevaisingumas diagnozuojamas tuomet, kai pora negali pastoti daugiau nei 24 mėnesius, tačiau medicinoje įprasta kalbėti apie poros nevaisingumą jau po vienerių nepastojimo metų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. Vienur rašoma, kad nepastoja maždaug 5 % porų, kituose šaltiniuose – net 15 %, t. y. maždaug kas šešta pora negali susilaukti biologinių vaikų. Prognozuojama, kad už dešimtmečio ar šiek tiek daugiau šis skaičius sieks jau apie 30 %. Tai didžiuliai skaičiai. Jie reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį, kartais net milžinišką dvasinį skausmą. Sužinojus diagnozę griūva visas pažįstamas pasaulis: griūva savęs vaizdas, griūva pasitikėjimas, griūva klasikinis santuokos supratimas, griūva ateities planai, o kartais griūva ir savojo gyvenimo prasmė. Ateina krizė. Ką daryti, kaip gyventi?

Nė vienas iš mūsų neesame apsaugoti nuo krizės. Ją gali patirti bet koks žmogus, ji gali paliesti bet kokią gyvenimo sritį. Krizė – tai laikotarpis, būsena, kai žmogaus gyvenime atsitikę netikėti, o kartais visai tikėti įvykiai sudrebina jo gyvenimo pamatą. Tai įvykiai, kuriems dažniausiai žmogus nėra pasiruošęs ir nežino, kaip su jais dorotis, gyventi, būti. Krizė gali sužlugdyti, sutriuškinti, po jos galima niekada neatsitiesti. Tačiau krizė yra ir galimybė, joje slypi potencialas ieškoti, mokytis, keistis. Krizė moko žmogų iš naujo pažiūrėti į save, savo gyvenimą, nuostatas, poreikius, vertybes. Krizė priverčia ieškoti naujų elgesio formų, problemų sprendimo būdų, streso įveikos mechanizmų, pagalbos šaltinių ir t. t. Taigi krizėje yra dvi stiprios jėgos: atimanti ir (arba) duodanti. Būdama psichologė, daug žinau apie krizes, tačiau kai mus su vyru ištiko nevaisingumo krizė, pamatyti teigiamą situacijos, problemos, diagnozės potencialą buvo neįmanoma misija. Ir nieko keisto. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad 50 % moterų bei apie 15 % vyrų patiriamas nevaisingumas – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai serga tokia pat gilia depresija, kaip tos, kurios serga onkologinėmis ligomis.

Nevaisingumo išgyvenimas prilyginamas psichologinės netekties traumai. Netektis reiškia, kad kažką praradome. Dažnai tai būna labai skausminga patirtis, lydima gilaus sielvarto, kančios. Nevaisingumas ne išimtis. Poros, sužinančios apie savo nevaisingumą, patiria tokias pat stiprias emocijas, kurias jaučia žmonės, netekę artimojo. Esant nevaisingumui, netektis žmogus gyvenime jaučiama keliais aspektais.

Akivaizdžiausias praradimas nevaisingume – negalėjimas patirti biologinės tėvystės ar motinystės. Šie vaidmenys, kaip minėjau, neretai lydi mus nuo pat vaikystės. Mintis, kad nepatirsiu motinystės, man būdavo nepakeliama. Galvoje dažnai sukdavosi klausimas: „Aš niekada nebūsiu mama?“ Jis suspausdavo širdį iki tokio keisto skausmo, lyg būtų maža adata įdūrusi į širdies raumenį ir geltų, ir nepaleistų. O dar tas gumulas. Užspaustų ašarų gumulas gerklėje. Jis būdavo mano dažnu palydovu, trukdydavo ryti, kvėpuoti, kalbėti. Tokius gumulus man tenka matyti savo kabinete kitų moterų ir vyrų gyvenimo istorijose. Aibė neišsakytų, neišrėktų jausmų, minčių, ašarų… Viena moteris pasakė, kad jos gerklėje užstrigo neišrėktas skausmas. Kita kalbėjo apie pastovų bandymą praryti pyktį, nes nėra aiškaus objekto, kuris būtų kaltas dėl jos nepastojimo. Gumulas.

Nėštumas moteriai yra ypatinga fizinė ir dvasinė būsena. Apie ją svajoja dažna moteris. Man buvo tikra tragedija, kad negaliu patirti nėštumo – to jausmo, kai dėl gamtos stebuklo tavyje vystosi nauja gyvybė. Skaudu, kad negalėsiu patirti kūdikio judesių, negalėsiu su juo kalbėtis ar tiesiog būti su juo. Nėštumas – palaiminimas, kai tampi lyg išrinktoji, kad per tave į šį pasaulį ateitų naujas žmogus. Tai man nepasiekiamas patyrimas. Prašiau savo draugių papasakoti, ką reiškia būti nėščiai. Pasakojimai nepadėjo. Net mano laki vaizduotė nesugebėdavo į tai įsijausti. Viename filme buvo toks epizodas, kai į Žemę nusileidęs angelas paklausė moters, kokio skonio yra kriaušė. Ji bandė jam, niekada neragavusiam žemiško maisto, papasakoti kriaušės skonį, kvapą, liežuviu jaučiamą kriaušės struktūrą. Kaip galima nupasakoti kriaušę tam, kuris niekada neragavo maisto? Žinau, kad dalis moterų nėštumą patiria kaip sveikatai sunkų periodą ir mano idealizavimas galėtų jas suerzinti, nes, matyt, kai ko nors negali turėti, tai labiau romantizuoji. Apie negalėjimą patirti nėštumo ir su juo patiriamu netekties jausmu dalijasi beveik kiekviena moteris, kurią esu sutikusi šiame kelyje. Nėštumas ir gimdymas – moteriškumo apraiška. Bent jau didelei daliai nevaisingų moterų.

Moteriškumas ir vyriškumas dar vienas netekties aspektas. Šiame kontekste kyla natūralūs klausimai. Galėjimas pastoti ir pagimdyti yra moteriškumo dalis ar nėra? Gebėjimas apvaisinti yra vyriškumo dalis ar ne? Ar būna „tikrasis“ moteriškumas ar vyriškumas? Mano manymu, teisingo atsakymo nėra ir būti negali. Žmonės, einantys nevaisingumo keliu, anksčiau ar vėliau susiduria su šiuo klausimu. Savo moteriškumo ieškojau ir aš, tad galiu pasakyti, kad tai nėra lengva. Mūsų šiuolaikinėje visuomenėje moteriškumas ir vyriškumas ne tik glaudžiai siejami su lyties funkcijomis, bet neretai su jomis tapatinami. Iš vienos moters girdėjau: „Man sunku save pavadinti tikra moterimi, juk negaliu atlikti pagrindinės funkcijos – reprodukcinės.“ Žiauru? Neskubėkime teisti, pagalvokime, ką mums patiems reiškia mūsų moteriškumas ar vyriškumas. Kada ar dėl ko jaučiuosi moteriška ar vyriškas? Ar tikrai viskas taip paprasta? Kita girdėta nuomonė: „Vyras, neturintis vaikų, nėra nevyriškas. Moteris be vaikų – ne visai moteriška.“ Kažkaip nesąžininga. Labai norėčiau garsiai garsiai visoms ištarti: „Moteriškumas kur kas platesnis fenomenas, patyrimas, būsena, negu viena diagnozė.“ Dabar aš tuo tikiu. Tačiau kiek žmonių, tiek nuomonių, tik noriu pabrėžti, kad mes patys renkamės, kaip suprasti vienas ar kitas sąvokas. Kokias prasmes joms suteiksime, taip ir jausimės.

Netektis paliečia ir tapatumo jausmą. Kas aš? Koks aš? Per gyvenimą mums natūraliai susiformuoja savęs vaizdas, t. y. tai, kaip mes save matome. Kiek tas savęs vaizdas yra sąmoningas, tai jau visai kitas klausimas. Tačiau visi save vienaip ar kitaip matome, žinome apie savo vertybes, poreikius, norus, tikslus. Šiek tiek žinome, ką sugebame, kas mums patinka, ką mokame. Beje, „šiek tiek“ čia nėra atsitiktinis, nes mes dažnai matome save gana vienpusiškai. Bet dabar ne apie tai. Sužinoję apie savo nevaisingumą žmonės, švelniai tariant, pasimeta. Prarandamas įprastas savęs vaizdas. Dabar į savo portretą reikia kažkaip įtraukti žinią, kad esi nevaisingas, kad negalėsi turėti vaikų. Tai daro milžinišką įtaką žmogui, tam, kaip jis pradeda save matyti. Jau minėjau atsirandantį klausimą: „Jei negaliu turėti vaikų, kokia (koks) aš moteris (vyras)?“, dar: „Savo partneriui negaliu duoti bendrų vaikų / Iš savo partnerio atimu galimybę turėti vaikų. Kokia (koks) aš žmona (vyras)?“, „Mano tėvai neturės anūkų, mano pavardė išnyks“, „Ką aš veiksiu gyvenime, jei neturėsiu vaikų? Lieka tik darbas ir namai?“. Ir dar daug daug kitų klausimų bei minčių. Tačiau tarp jų yra, mano manymu, pati blogiausia: „Aš neveiksnus / neįgalus / su defektu / aš – sulaužytas mechanizmas. Vadinasi, aš nieko vertas žmogus.“ Suprantate? „Aš nieko vertas.“ Įvyksta savivertės praradimas. Tai žiauru. Tokiu momentu žmogus sugeba perbraukti ir nuvertinti visą savo gyvenimą, visus savo gebėjimus, pasiekimus, perbraukti visą save… Negaliu turėti vaikų – negaliu nieko. Aš dabar netirštinu spalvų, nedramatizuoju. Tiesiog taip yra. Ne visiems, bet yra.

Iš savo patirties žinau, koks beprotiškai sunkus ir ilgas procesas yra diagnozės integravimas į savęs matymą, į tai, kaip save suvoki. Man kildavo abejonių, ar aš galiu reikšti nuomonę apie vaikų auklėjimą, jų edukaciją, tėvų ir vaikų santykių problemas ir pan. Nuomonę išsakydavau ne visada drąsiai, nes bijodavau klausimo: „O jūs turite vaikų?“ Ne, neturiu, bet ar tai reiškia, kad nesuprantu, apie ką šneku? Galbūt, o gal ir ne… Ar dirbdama psichologe galėjau suprasti tuos žmones, kurie ateidavo su problemomis dėl savo vaikų? Kokia aš specialistė? Kur mano supratimo ribos šiuo klausimu? Abejonės. Visa jūra, vandenynas abejonių, dėl kurių svyravo mano gyvenimo pamatas.

Kartu su prarastu vaisingumu žmogus netenka savo gyvenimo kontrolės jausmo. Gana dažnai esame linkę galvoti ir atitinkamai taip gyventi, lyg viskas priklausytų nuo mūsų. Mes esame viso ko šeimininkai, lyg viską gyvenime kontroliuojame patys. Kontrolės poreikis – natūralus, jis suteikia mums taip reikalingo saugumo, kad ir iliuzinio. Lyg nebūtų nevaldomų aplinkybių. Jei valdau padėtį, kontroliuoju situaciją, vadinasi, nuo manęs priklauso sėkmė. Mūsų laikais, kai žmogus skatinamas būti sėkmingu, produktyviu lyderiu, gyvenimo taisyklės remiasi į tezę: „Kas sunkiai dirba ir stengiasi, tas turi.“ Gyvenime dažniausiai buvau pratusi gauti tai, ko noriu. Aišku, ne visada iškart, neretai sunkiai dirbau, kantriai laukiau. Nevaisingumo kelio pradžioje niekas man nepasakė, kad pastojimui taisyklė „Sunkiai dirbk ir gausi“ netinka. Tada dar nežinojau, kad pastojimas – tai ne kažkoks tavo išdirbtas  įgūdis ar gebėjimas. Ir štai mano gyvenime susiklostė situacija, kurios eigos ir rezultato, pasirodo, negaliu kontroliuoti. Aš! Nekontroliuoju! Aš? Nekontroliuoju?.. Bejėgiškumas. Begalinis bejėgiškumas. Kaip sapne, kur bandau labai greitai bėgti, bet vis tiek stoviu vietoje. Apima ir baimė, nes negaliu paleisti, negaliu nekontroliuoti, juk kitaip reikštų, kad pasidaviau. O pasiduoti negaliu, todėl nešiojau mintį, ką dar galima padaryti. Iškreipta kontrolė, pereinanti į desperaciją. Ieškai, skaitai, klausinėji, bandai. Ko tik mes neišbandome siekdami išsvajotojo rezultato. Dietos, vaistai, papildai, atostogos, relaksacijos, užkalbėjimai, nužiūrėjimo nuėmimai, sėkmės prišaukimai, raudoni siūlai aplink riešą, raudoni diržai aplink juosmenį, dėlių terapijos, akupunktūros, masažai ir… maldos. Labai įvairūs, o kartais ir kūrybingi kontrolės būdai, kad tik neišslystų iš rankų trapus jausmas, jog valdai padėtį ir ji priklauso nuo tavęs. Kažkada vienas išmintingas žmogus man pasakė: „Anna, nuo tavęs priklauso, išgersi vaistus ar ne, o tai, kaip jie paveiks organizmą, lieka už tavo kontrolės ribų.“ Nuo to laiko ir stengiuosi laikytis šios sveikos minties. Kebliose situacijose žiūriu, ką aš galiu padaryti, kas nuo manęs priklauso, o kas jau yra už mano galios ir kontrolės ribų. Toks požiūris padeda vėl nepasukti pavojinga saviapgaulės kryptimi.

(skaityti toliau knygoje)

Dalinuosi atsiliepimais apie knygą (su autorių sutikimu)

„Labas vakaras, Anna. Labai norėjau jums padėkoti už knygą, už mintis ir patarimus joje, už tą įkepimą turėti viltį. Jūsų istorija spaudžianti širdį, bet labai atverianti akis, kaip gyvenime gali būti ir mums, einantiems šiuo keliu – turėti savo vaiką/vaikų. Nors mes dar planuojame truputį virš metų laiko (aišku man amžinybė), bet vis tiek yra sunku, kai vis dar nepavyksta, o ir nežinom, kada pavyks… Jei reikės ir kelis kartus skaitysiu knygą, kad bent kažkiek galėčiau pasiruošti priimti iškilusius sunkumus. To darbo su savimi labai reikia, tad jūsų knyga man šiokia tokia pagalba šiai pradžiai – darbui su savimi, savo mintimis ir suvokimu…”

„Labas, Anna. Perskaičiau tavo knygą ir trūksta žodžių nusakyti, kaip ji mane palietė, atrodė, kad skaitau ir viskas taip tinka! Atrodo, kad kažkas paėmė ir išrašė, ką pati jaučiau susidūrusi su nevaisingumu! Tad labai Tau ačiū, kad parašei šią knygą, tikiu, kad daugumai žmonių ji suskambės kaip palaikymas.”

Knygos kaina 15 eur (+siuntimas apie 3 eur)

Knygą kol kas galite nusipirkti tiesiai iš manęs.

Užsakymą galite pateikti  užsakymo formoje .

Jeigu norite, kad knygą Jums atsiųsčiau į užsienį, parašykite man užklausą į el.paštą: vinkovskiene@gmail.com. Pateikite konkretų adresą, o aš, sužinojusi siuntos kainą, pateiksiu jums bendrą sumą. Po apmokėjimo patvirtinimo, knygą jums išsiųsiu jūsų nurodytu adresu.