Jausmai – kasdieniai mūsų palydovai

Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka nuspalvinta jausmu ar jausmais – net jei jie ramūs, blankūs ar neutralūs. Jausmai yra įvairūs: malonūs ir nemalonūs, lengvi ir nelengvi, stiprūs ir nestiprūs. Vienų jausmų patirti natūraliai nesinori, kitų – mes laukiame, siekiame, ieškome.

Nevaisingumo kelyje yra daug skirtingų jausmų. Labai trumpai papasakosiu apie dažniausiai jaučiamus jausmus būtent nevaisingumo fone.

Gėda. Dažniausiai minimas jausmas esant nevaisingumui. Beveik visos poros gėdijasi savo nevaisingumo. Beveik visada gėda susijusi su žema saviverte. Ji atspindi žmogaus požiūrį į save: „Dėl diagnozės esu netinkamas (-a).“ Gėda sukelia norą izoliuotis, atsitraukti nuo kitų, kad nereikėtų savęs su jais lyginti, kad būtų kuo mažiau situacijų, kuriose esi kitoks (-a), kad kuo mažiau skaudėtų.

Kaltė. Dažniausia kaltės forma, kurią patiria nevaisingi žmonės – kaltė savo partneriui. „Negaliu duoti jam (ar jai) vaiko.“  Jei ši kaltė nėra sąmoningai valdoma, ji gali sugriauti santykius. Dar viena kaltės forma – kaltė kitoms mamoms. Tai ypač sudėtinga, nes „kitos mamos“ dažnai yra sesės, pusseserės, artimos draugės, brolio žmonos. Tokia savotiška kaltė. Ji gimsta, kai pradedi suprasti, jog vengi bendrauti su nėščia drauge, nenori lankyti ką tik gimusio sūnėno ar bijai pasižiūrėti ar net paimti ant rankų kūdikį – dukterėčią.

Baimė. Nevaisingumą patiriantys žmonės išgyvena įvairias baimes. Kai kurios iš jų yra bendros, būdingos visiems, kitos – specifinės, susijusios būtent su nevaisingumu. „Kas bus su mano gyvenimu, jei niekada nepastosiu?“, „Kas bus su mūsų santykiais, jei neturėsime vaikų?“ Nevaisingumas yra tikras poros santykių išbandymas, todėl su laiku šie klausimai tampa vis aktualesni. Dar viena dažnai pasitaikanti baimė – biologinio laikrodžio tiksėjimas. „Man jau per 30 metų… ar dar spėsiu?“ Mūsų kūnas turi savo ribas – tai faktas, kurio nepakeisime. Baimė nesuspėti pastoti laiku priverčia skubėti, o skubėjimas kartais būna aklas.

Izoliacija. Nevaisingumo paliestos poros labai dažnai gyvena tam tikroje izoliacijoje nuo kitų. „Kiti“ – tie, kurie su vaikais, tie, kurie be vaikų, bet jų ir nenori. Neretai nevaisingumą patiriantys žmonės įsitikinę, kad tie kiti mūsų niekada nesupras, nes jie gyvena kitokį gyvenimą, turi kitokių rūpesčių. Dėl to nustojama bendrauti su draugais ar giminaičiais, kurie turi vaikų, socialinė izoliacija didėja, o kartu didėja poros vienatvės jausmas.

Pyktis – įvairiaspalvis, įvairiagylis jausmas. Šiame kelyje jis būna labai įvairus: nuo vos viduje juntamo nemalonaus virpesio iki begalinio įtūžio, kai norisi rėkti iš visų jėgų. Nevaisingumo pyktis dažnai kyla iš neteisingumo jausmo. Jis nukreiptas į tuos, kurie nesupranta, kuriems lengvai sekėsi pastoti, kurie skundžiasi, jog dėl nėštumo negali išgerti vyno. Tokio pykčio priežastys yra išorėje, tai pyktis ant kitų: Dievo, likimo, gydytojų, vyro ar žmonos, tėvų, draugų, visuomenės. Tačiau yra ir kita pykčio forma – pyktis, nukreiptas į save.

Neteisybė. „Kodėl mums? Kodėl mes?” Šis jausmas siejamas ir su bandymu atrasti priežastį ir su pykčiu ir su nuoskauda. Šis jausmas būna ypač stiprus, kai nevaisingi žmonės išgirsta apie abortus, apie paliktus vaikus, apie vaikus, kuriuos atėmė iš tėvų dėl nepriežiūros.

Neapibrėžtumas. Šis jausmas yra apie tai, kas mūsų gyvenime nėra aišku, kas neturi ribų, kas nuo mūsų nepriklauso, ko mes negalime sukontroliuoti. Žmonės labai sunkiai priima faktą, kad dalies savo gyvenimo jie nekontroliuoja ir tikrai negali to daryti. Žmogus nežino, ar pasiseks gydymas, nežino, ar pastos, nežino, ar pagimdys, nežino, ar turės vaikų. Neapibrėžtumas į gyvenimą įneša daug chaoso ir įtampos. Išmokti gyventi su juo – didelis menas.

Kiti jausmai, kurie būna dažni nevaisingumo palydovai – tai neviltis, bejėgiškumas, vienatvė ir t. t.

Aprašydama čia jausmus, neturiu tikslo juos smulkiai išsamiai nagrinėti, nes kiekvienas jausmas – tai didžiulė visata su savo niuansais, šaknimis, priežastimis. Jausmų patyrimas – kiekvieno žmogaus individualus kelias.

Nevaisingumas ir santykis su savimi

Nevaisingumas stipriai paveikia žmogaus santykį su savimi. Kai ilgai nepavyksta pastoti, į paviršių iškyla visa puokštė savęs suvokimo niuansų. Paminėsiu tik kelis pagrindinius.

Gana dažnai man tenka susidurti su tuo, kad nevaisingumą patiriantys žmonės su savimi elgiasi kaip su daiktu ar net prietaisu. „Aš – neveiksnus, sulaužytas prietaisas.” Toks požiūris gali vesti į aklą fanatizmą – tiek medicinine, tiek dvasine prasme. Jei aš – prietaisas, aš desperatiškai ieškau „meistro“, kuris mane pataisytų. Neklausau savęs, savo kūno, savo jausmų, savo poreikių ir norų. Savęs sudaiktinimas – dažnas reiškinys, ypač tuomet, kai žmogus susiduria su sveikatos problemomis. Iš dalies tai suprantama – kūnas tampa medicininių apžiūrų objektu, tarsi atskirtas nuo galvos ir sielos. Kūnas tampa daiktu, kurį reikia pataisyti, kurį reikia apvaisinti. Akivaizdu, kad tai labai žalingas požiūris ir santykis į save.

Nevisavertiškumas. Žmonės, patiriantys nevaisingumą, neretai save suvokia kaip ligonius, nesveikus, net kartais neįgalius. Tokiam mąstymui yra natūralus paaiškinimas: kai reprodukcinė sistema be aiškios priežasties neveikia apvaisinant, žmogus pradeda jaustis nevisavertis. Tokiu būdu žmogaus vertė prilyginama gebėjimui turėti vaikų.

Nevaisingumas paliečia dar vieną svarbią savęs suvokimo temą – moteriškumą/vyriškumą. Žmonės, esantys nevaisingumo kelyje, dažnai susimąsto ar jie, neturėdami vaikų, vis dar gali būti laikomi moteriškais / vyriškais. Dažniausiai atsakymas būna neigiamas. Svarbu paminėti, kad mūsų visuomenėje sąvokos „moteriškumas” ir „motiniškumas” neretai yra tapatinamos. Tai gali pridaryti daug žalos, nes moters vertė neturėtų būti siejama tik su jos gebėjimu tapti mama.

Pagarbos sau neturėjimas. Pagarba sau – svarbus sveikos asmenybės pagrindas. Kai jos nėra, žmogaus gyvenime atsiranda begalė problemų. Dėl nevaisingumo žmogaus pagarba sau neretai susvyruoja. Tam įtakos turi ir savivertės susiejimas su vaisingumu.

Poros santykiai – sudėtingas, daugiasluoksnis mechanizmas. Būnant santykyje su kitu žmogumi, reikia gebėti išlaikyti artimą ryšį, nepametant savęs, nepaskęstant kitame žmoguje. Reikia mokėti apginti savo poreikius, norus, pasaulėžiūrą, o kartu būti ir tolerantiškam, diplomatiškam ir jautriam kito žmogaus poreikiams ir pasaulio suvokimui. Nevaisingiems partneriams santykiuose tenka susidurti ne tik su įprastais iššūkiais, bet ir su specifinėmis temomis, kurios būdingos nevaisingumui. Šioje temoje yra daug niuansų, potemių – paminėsiu kelias.

Įtampa. Nevaisingumas atneša labai daug įtampos į poros santykius. Išgyvenami jausmai veikia ne tik partnerius atskirai, bet ir jų tarpusavio ryšį. Poroje neišsakyti lūkesčiai, nuovargis, bejėgiškumas, konkurencijos jausmas (kam sunkiau, kam labiau skauda ir pan.) – visa tai kelia nepasitenkinimą bei įtampą. Vyras ir moteris dažnai gana skirtingai išgyvena jų poros nevaisingumą, todėl dėl šių skirtumų kyla nesusipratimų ir konfliktų.

Poros lytiniai santykiai nevaisingumo kontekste tampa jautria ir opia tema. Šeimyninės problemos poroje neretai kyla dėl poros nepasitenkinimo seksualiniu gyvenimu. Gydytojai, vaistai ir lentelės nustato lytinių santykių dažnumą. „Tinkamos dienos“ skaičiuojamos pagal moters fiziologiją ir menstruacijų ciklą. Visa tai gali sukelti įtampą, sumažinti spontaniškumą ir džiaugsmą intymume.

Lūkesčiai. Moteris dažnai tikisi, kad jos vyras bus jautresnis, supratingesnis, daugiau kalbės, tinkamai sureaguos. Į jį sudedamos viltys, kad jis tinkamai sureaguos, kai ji verkia, kai yra nusivylusi, kai jai skauda, kad jis nustos ne vietoje pokštauti ir daugiau nebekartos frazės „viskas bus gerai”. Vyras neretai tikisi, kad jo moteris nustos isterikuoti, žvelgs į gyvenimą pozityviau, aiškiai pasakys, ko iš jo nori. Lūkesčių tarp partnerių yra daug ir tai natūralu. Problema atsiranda tada, kai tie lūkesčiai lieka neišsakyti ,ir atsiduria ant lentynos su užrašu „juk tai savaime suprantama“.

Tabu temos. Kai kurios temos poroje tampa tabu, nes apie jas baisu kalbėti. Bijoma aptarti finansus („Kiek dar IVF procedūrų mes galėsime apmokėti?”). Bijoma pasidalinti savo jausmais („Man neramu eiti pas gydytoją, kad vėl išgirsiu kažką blogo”). Bijoma nuliūdinti vienas kitą ir tokiu būdu tikri jausmai yra slepiami nuo partnerio („O kas nuo to pasikeis, jei ji sužinos, kad ir man yra baisu?”). Bijoma kalbėti apie tai, o kaip kiekvienas iš partnerių mato bendrą gyvenimą jei nebus šeimoje vaikų. Tabu temos didina įtampą poroje ir sukuria emocinę distanciją tarp partnerių.

Poreikiai. Natūralu, kad partneriai šeimoje gali turėti skirtingus poreikius. Nevaisingų porų apklausos iš įvairių pasaulio šalių rodo, kad moterys labiau nei vyrai savo gyvenimo prasmę sieja su vaikų turėjimu. Todėl moterys labiau linkusios ilgiau ir su didesniu užsispyrimu ieškoti pagalbos ir spręsti nevaisingumo klausimus. Moterys yra labiau emocionalios nei vyrai, joms reikia daugiau kalbėti apie savo jausmus, baimes, abejones ir pan. Vyrų poreikis kalbėtis yra mažesnis.

Streso įveikos mechanizmai. Partneriai gali turėti gana skirtingus būdus, kaip įveikti stresą. Vieniems reikia tyloje pabūti, kitiems išsikalbėti. Vieniems nuo jausmų norisi į gamtą pabėgti, kitiems – miesto šurmuly paskęsti. Vieni daugiau sportuoja, kiti daugiau vartoja alkoholio ar saldumynų. Skirtingi būdai įveikti stresą gali sukelti nesusipratimų ir konfliktų poroje. Svarbu suprasti, kad skirtingi streso įveikos mechanizmai yra natūralūs, ir kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti jam tinkamiausią būdą susidoroti su emocijomis.

Mokslinėje literatūroje persileidimas priskiriamas prie vienos iš nevaisingumo rūšių. Tad kalbant apie persileidimus, tinka viskas, kas yra sakyta apie nevaisingumą  apskritai. Tačiau atskirai noriu pažymėti dar kelis dalykus.

Persileidimas – netektis. Persileidimas po ilgo nepastojimo – netektis netektyje. Persileidime susiduriama su mirtimi. Mirė maža gyvybė, kuri vos pradėjo alsuoti gyvenimu, mirė tėvų džiaugsmas, viltis, laimė. Tačiau ši netektis yra lyg nematoma, ypač jei nėštumas dar buvo neilgas ir išorinių jo požymių nesimatė. Pora patenka į keistą situaciją: jie jaučia praradimą, jie gedi, jiems skauda, bet aplinka gali apie tai net nežinoti, neužjausti, nepadėti. Patyrus persileidimą apima daugybės jausmų sumaištis, tačiau neretai tie jausmai atstumiami, nes suvokiami kaip netinkami situacijai.

Pastebėjau, kad po persileidimų atsiranda skubėjimas. Pora lyg nori kažką pasivyti, skuba pastoti, tarsi sėkmė, pagauta kartą, tuoj išslys iš rankų. „Juk mums pavyko, reiškia, tuoj pavyks ir vėl.“ Tai labai suprantama. Šalia skubėjimo atsiranda ir viltis, įvilkta į mintį: „Vadinasi, mes galime.“  Viltis pakrauna, suteikia jėgų, tačiau jei nepavyksta, jos šukės skausmingai gelia širdį.

Lietuvoje veikia paramos grupės žmonėms, patyrusiems persileidimą. Labai rekomenduoju į jas kreiptis. Grupės patirtis, palaikymas, bendrumo jausmas suteikia stiprybės. Taip pat labai rekomenduoju psichologinę (psichoterapinę) pagalbą.

Kaip ir bet kokioje kitoje ligoje ar problemoje, labai svarbu, kad žmogus, einantis nevaisingumo keliu, žinotų būdus, kurie gali jam tą kelią palengvinti.

Nevaisingumas apima visas žmogaus gyvenimo sferas: santykius su savimi, su partneriu, su aplinkiniais, su pasauliu, paveikia darbingumą, gyvenimo motyvaciją. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug įvairių gerų metodų, kurie gali padėti jaustis geriau, nepaisant to, kad pagrindinė problema ar liga nėra išspręsta. Visi mes žinome, kad kai emociškai ir kūniškai jautiesi geriau, atlaikyti sunkumus yra paprasčiau.

Labai svarbu, kad žmogus žinotų, kokie dalykai jam padeda atsipalaiduoti, pailsėti, kokie dalykai paįvairina jo kasdienybę, sukelia norą ir motyvaciją gyventi. Paminėsiu kelis pačius populiariausius.

Sportas. Jis yra svarbus visur ir visada, o nevaisingumo tema nėra išimtis. Sportuodami žmonės ne tik stiprina savo kūną, bet ir  gauna endorfinų (laimės hormonų) dozę. Sportas taip pat padeda mažinti kortizolio (streso hormono) kiekį organizme. Širdies ir kraujagyslių sistemos tvirtumas, raumenų tonusas, kūno svorio sureguliavimas ir dar aibė kitų gėrybių neša sportas į žmogaus gyvenimą.

Joga. Jai tinka viskas, kas aprašyta sporte. Kartu, joga padeda emocijų reguliavime. Padeda labai subjektyviai pajausti laiko sulėtėjimą, padeda pajausti savo kūną, kvėpavimą ir pan.

Meditacijos. Jos padeda „apraminti mintis”, padeda grįžti į save. Meditacijoje žmogus gali ne tik pailsėti, po jos protas lyg šviesesnis, kai kurie sprendimai tam akivaizdūs, paprasti. Mūsų greitame pasaulyje, meditacijos – puikus būdas sustoti ir nepamesti savęs.

Mėgstami užsiėmimai (hobis). Jie padeda jausti gyvenimo skonį, įneša įvairovę į kasdienybę, padeda trumpam „pabėgti nuo realybės”, atitrūkti. Skaitymas, muzikavimas, pasivaikščiojimas, mezgimas, maisto gaminimas, gėlių sodinimas, sportas, žvejyba ir milijonai kitų užsiėmimų. Man tenka girdėti, kad žmonės skundžiasi, kad šiais laikais visi hobiai yra brangūs. Aš su tuo nesutiksiu. Net neturint daug pinigų, galima surasti veiklą, kuri tau patiks ir per kurią pailsėsi, atsigausi, pasisemsi energijos. Ką kartais matau, kad žmogus gali tingėti ieškoti užsiėmimo.

Ir aišku, šalia viso to, pagalba sau gana dažnai susiveda į kreipimąsi pas psichologą ar psichoterapeutą. Psichologinė pagalba gali būti naudinga tuo, kad kartu su specialistu žmogus ieško savo būdo būti su situacija, kurioje yra, su liga, kurios nepasirinko, bet kuri stipriai veikia jo psichinę sveikatą ir gyvenimo gerovę. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti žmogui susivokti savo jausmuose, savo santykyje su savimi ir pasauliu, padeda geriau suprasti kokius lūkesčius žmogus kelia sau, partneriui, pasauliui. Šis specialistas yra tas žmogus, kuris įdėmiai klausys, girdės, palaikys. Aš labai tikiu psichologinės pagalbos ir psichoterapijos galia. Šios pagalbos naudingumą matau savo profesiniame gyvenime.